Prieš metus seime buvo priimtas šeimos stiprinimo įstatymas, o dabar jis bandomas perkelti ir į Švietimo įstatymą. Galvotume, kad puiku! Šeima – visuomenės ląstelė. Tačiau kokią šeimą seimas nusprendė stiprinti? Ar visas, ar tik tam tikras – išrinktąsias?
Lietuvoje šeima mums labai svarbi. Vis dėl to pagal tarptautinius šeimos vertinimo rodiklius esame kur kas žemiau nei daugelis Europos šalių. Šeima, kaip ypatingos reikšmės turinti vertybė, neįvardijama. Kodėl taip? Šeima labai dažnai vaizduojama kaip jungas, kur moteris – pakrikusių nervų, nusivariusi ir, žinoma, su kočėlu, o vyras – nesusivokęs tinginys, pastoviai padribęs ant sofos prie televizoriaus, dar išgeriantis ir neištikimas. Pažįstami vaizdiniai, tiesa?
Kažkur visame šiame šeimyninio gyvenimo folklore išnyksta psichologijos, emocinio intelekto, bendrystės temos ir lieka nepaminėti pagarba vienas kitam, pastanga atpažinti savo ir partnerio poreikius, įgūdžiai diskutuoti, bendrauti, suprasti, ieškoti sprendimų. Kitaip tariant – elementarios draugystės įgūdžiai. Lietuvoje šeima vis dar ganėtinai tradiciška, t.y. šeima kuriama per santuoką, o kohabitacija (buvimas sugyventiniais) kaip alternatyva santuokai yra paplitusi, tačiau gerokai retesnė. O ir vaikų kur kas daugiau gimsta santuokoje, nei ne. Tuo tarpu didžiosiose vakarų valstybėse didelė dalis (kai kur virš 40%, kai kur virš 60%) vaikų gimsta ne santuokoje. Vis dėl to šiose šalyse šeima kaip viena svarbiausių vertybių vertinama rekordiniais skaičiais. Šeima įvardijama kaip gyvenimo ašis.
Būtų galima galvoti, kad dėl to tam tikri seimo nariai ir rūpinasi šeimos stiprinimu, vis tik šeima šiame įstatyme nėra įvertinta kaip vertybė. Šeima viso labo įvardijama tik kaip vyro ir moters sąjunga, kur vyksta vyro ir moters papildomumas, kitaip tariant – kur vyras ir moteris, gyvendami pagal stereotipines lyčių roles, susilaukia vaikų. Nesiginčiju, tai yra šeima ir yra prasminga šeima. Tačiau problema ta, kad tokiu įstatymu yra eliminuojamos visos likusios šeimos. Tokiu įstatymu šeima tampa tik tradicinė, o likusios lieka ne tik nepaminėtos, tačiau koduojamas ir kur kas mažesnis jų vertingumas.
Nevyniojant žodžių į vatą, atskleisiu, ko šiuo įstatymu siekiama, o po to aptarsiu, ko pasiekta iš tikrųjų:
– užkirsti bet kokią galimybę tos pačios lyties asmenų šeimoms gauti įstatyminį palaikymą, apsaugą;
– stabdyti sampratą, kad poros santykiai turi būti formuojami lyčių lygybės principais, kur kreipiamas dėmesys ne į lyčių roles, o į individualius šeimos susitarimus. (Įstatymo įvardijamas vyro ir moters papildomumas reiškia tradicinio vyriškumo ir moteriškumo išpildymą šeimoje ir pagrindinę šeimos funkciją – prokreaciją. Taip pat, formuojama samprata, kad savaime žmogus, kaip toks, nėra vertingas, jo vertė turi būti papildyta kitu.)
Nors tos pačios lyties asmenų šeimos yra diskriminuojamos šio įstatymo, vis tik pripažinkime, kad jos ir taip neturi teisių, tad praktinės žalos įstatymas šiuo atveju bemaž nesukelia. Skaudu ir dėl siauro vyro ir moters santykių, kuriamos šeimos sampratos pateikimo, įteisinimo.
Vis dėl to įstatymų rengėjų konservatyvių baimių perkėlimas į įstatymą didžiausią žalą kelia visoms likusioms šeimoms, kurios nėra „tradicinės”, „pagal įstatymą”.
Šeimų įvairovė Lietuvoje nenuginčijama. Apytiksliai trečdalis vaikų auga su vienu iš tėvų, o skaičius būtų dar didesnis, jeigu būtų įtraukti ir su patėviais, pamotėmis gyvenantys vaikai (tokios šeimos dar vadinamos bonus šeimomis). Taip pat nemažai vaikų gyvena su seneliais, kiti – su globėjais, kiti vaikai auga globojami tetų arba gyvena besirūpindami vieni kitais, yra šeimų, kurios nesituokia ir t.t. Turbūt daugelis mūsų pažįstame kiekvieno tipo situacijų. Tik ar galvojame, kad jie – ne šeima?
Tad kodėl tiek daug dramos, juk nei įstatymo rengėjai, nei visuomenė dėl to nesiginčija, visi sutariame – jie šeima. Vis tik juk kalbame apie įstatymus: jų tikslumą, visuomenės poreikių atspindėjimą, visuomenės narių atstovavimą. Kodėl tuomet įstatyme nurodoma vyro ir moters papildomumo principu veikianti šeima, o ne tiesiog šeima?
Belieka paklausti, ko šiuo įstatymu iš tikrųjų pasiekiame? Kadangi pernykštis jau priimtas, o Švietimo įstatymo pakeitimo projektas vystomas dabar, pasistenkime pamatyti, kokią įtaką tai turėtų ugdymui.
Žmogaus teisių ir švietimo specialistai įvardija, jog šis įstatymas suteikia kruopščiai paruoštą dirvą diskriminacijai atsirasti, o ne jos mažinimui. Įstatymas laiduoja šeimų skirstymą į geras ir blogas. Tinkamas ir netinkamas. Labiau šeimas ir mažiau šeimas.
Toks Švietimo įstatymo pakeitimas, kur vertinga ne šeima kaip tokia, o tik tam tikro modelio šeima sudarytų galimybes imtis lytiškumo ugdymo programos keitimo, kur lyčių lygybės samprata turės būti keičiama į vyro ir moters papildomumo, t.y. stereotipinių rolių išpildymą, o šeimos samprata turės būti vaizduojama labai siaurai. Čia mokiniai galimai ir pajus tikrąją diskriminaciją, kuomet jų netobulos šeimos neatitiks Švietimo įstatymo, o jie ir toliau bus veikiami biografinės prievartos kurti šeimą, o ne sąmoningu apsisprendimu, pagarba ir įsiklausymu grįstus santykius. Mokiniai nebus ruošiami realybei, kur šeimos yra įvairios, o bus ruošiami žūtbūt siekti to vieno tipo šeimos ir smerkti save už nesėkmes, gyventi su menka saviverte dėl negebėjimo turėti to vienintelio tinkamo šeimos modelio, o šeimą kurti, lyginantis su kitais, o ne savimi, savo individualiais poreikiais.
Galiausiai, toks šeimų skirstymas kels dar daugiau streso vaikams, esantiems ne iš „tradicinių” šeimų. Švietimo įstatymui hierarchiškai iškeliant vieną šeimos modelį, o ne tiesiog vertinant šeimą kaip tokią – šie vaikai tampa dar lengvesniu patyčių taikiniu.
Įvairovė yra aplink mus. Įstatymais galime skirti jai baudas, tačiau net ir labai norėdami jos nepanaikinsime. Faktas.
Beje, ką sako konstitucija? Konstitucija sako, jog ne forma, o turinys nulemia tai, kas turi būti laikoma šeima, o kas ne. Šiam įstatymui, deja, rūpi atvirkščias dalykas.
Akvilė Giniotaitė, VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ lytiškumo ugdymo ekspertė, Vilniaus universiteto edukologijos doktorantė. 2018 lapkričio 24d.
Parengta pagal www.15min.lt