Ne visi vyrai kalba apie savo sveikatą, juo labiau – ne visi ją laiko prioritetu. Vis dar gajus įsitikinimas, kad „tikras vyras“ turi būti stiprus, ištvermingas ir nekreipti dėmesio į skausmą ar emocinius sunkumus. Tačiau būtent toks požiūris neretai tampa viena iš priežasčių, kodėl vyrai statistiškai gyvena maždaug 9–10 metų trumpiau nei moterys (Eurostat, 2024), o Lietuvoje šis skirtumas yra vienas didžiausių visoje Europos Sąjungoje.
Trumpesnę vyrų gyvenimo trukmę lemia ne tik biologiniai veiksniai, bet ir kasdieniai įpročiai bei santykis su savo sveikata. Vyrai dažniau atidėlioja vizitus pas gydytoją, ignoruoja pirmuosius ligų simptomus, patiria daugiau streso, dažniau vartoja alkoholį ar slopina emocijas. Prie to prisideda ir gana žemas sveikatos raštingumas – apie 73 % Lietuvos gyventojų turi nepakankamą arba problemišką sveikatos raštingumo lygį (Gatulytė ir kt., 2022). Tai reiškia, kad daliai žmonių sudėtinga suprasti medicinines rekomendacijas, naudotis profilaktinėmis programomis ar laiku kreiptis pagalbos. Todėl sveikatos skirtumus dažnai lemia ne tik ligos, bet ir tai, kaip gerai žmonės geba suprasti ir taikyti informaciją apie savo sveikatą.
Svarbią įtaką vyrų sveikatai daro ir žalingi įpročiai. Lietuvoje vyrai rūko gerokai dažniau nei moterys – kasdien rūko apie 36 % vyrų ir apie 13 % moterų (Lietuvos statistikos departamentas). Panaši tendencija matoma ir kalbant apie alkoholio vartojimą: vyrai ne tik geria dažniau, bet ir vartoja didesnius kiekius nei moterys. Nors situacija po truputį gerėja ir mažėja vyrų mirtingumas nuo alkoholio sąlygotų priežasčių, jis vis dar daugiau nei dvigubai viršija moterų rodiklius (Higienos institutas, 2024). Tokie įpročiai ilgainiui didina širdies ir kraujagyslių, kepenų ligų, onkologinių susirgimų bei ankstyvo mirtingumo riziką.
Vis dėlto vyrų sveikata apima ne tik fizinę, bet ir emocinę gerovę. Ne visi vyrai linkę kalbėti apie savo emocinę savijautą, tačiau emocinių sunkumų patiria kiekvienas. Vis dar gana stiprus įsitikinimas, kad vyras turi būti atsparus emociniams dirgikliams, savarankiškas ir gebėti su sunkumais susitvarkyti pats. Šis požiūris dažniausiai kyla iš lyčių stereotipų, pagal kuriuos vyro pareigomis laikoma išlaikyti šeimą, užtikrinti finansinį stabilumą, daug dirbti ir nerodyti silpnumo. Tokiame kontekste poilsis kartais pradedamas sieti su „atsipalaidavimo“ priemonėmis, pavyzdžiui, alkoholiu, o emocijų įvardijimas ar pagalbos paieška nustumiami į antrą planą.
Kasdienybėje tai gali reikštis ilgomis darbo valandomis, nuolatiniu spaudimu būti stipriam ir jausmu, kad neturi teisės perdegti. Iš to kyla ir nuolatinis atsakomybės jausmas – užtikrinti stabilumą tiek finansinį, tiek emocinį. Vis dėlto būtent tokios tradicinės vyriškumo normos – emocinis santūrumas, savarankiškumo akcentavimas ir „tvirtumo“ idealas – gali reikšmingai mažinti vyrų polinkį kreiptis psichologinės pagalbos (Mokhwelepa ir Sumbane, 2025). Ieškodami išeičių vieni, vyrai kartais imasi savidestrukcinių būdų, kurie gali turėti itin skaudžių pasekmių.
Vyrai dažniau linkę slopinti emocijas arba jas „kompensuoti“ žalingais įpročiais, pavyzdžiui, alkoholio vartojimu. Mokslinėje literatūroje tai siejama su vadinamuoju vengimo elgesiu (angl. avoidant coping), kuris ilgainiui didina depresijos, nerimo ir savižudiško elgesio riziką. Taip pat nustatyta, kad vyrai visame pasaulyje rečiau kreipiasi pagalbos ir maždaug tris kartus dažniau nei moterys pasirenka nutraukti gyvenimą patys (Pasaulio sveikatos organizacija, 2020). Lietuvoje ši problema ypač ryški – vyrų savižudybių rodikliai 4–5 kartus viršija moterų (pvz., 2024 m. apie 34 atvejai 100 tūkst. vyrų, palyginti su ~7 moterų) (Higienos institutas, 2025). Stiprus prisirišimas prie tradicinių vyriškumo normų gali daugiau nei du kartus padidinti savižudybės riziką.
Visa tai rodo, kad vyrų sveikata yra ne tik medicininis, bet ir socialinis bei kultūrinis klausimas. Norint gerinti situaciją, svarbu skatinti profilaktinius patikrinimus, didinti sveikatos raštingumą, mažinti žalingų įpročių paplitimą ir keisti požiūrį į emocinę sveikatą. Būtina kurti aplinką, kurioje rūpinimasis savimi, kalbėjimas apie sunkumus ir pagalbos ieškojimas būtų suvokiami kaip atsakingas ir normalus elgesys, o ne silpnumo ženklas.
Matas Petrokaitis. Tyrėjas, sociologas, Vilniaus universiteto doktorantas ir „Įvairovės edukacijos namai” edukatorius.
Anglišką teksto versiją rasite čia: https://thegendertalk.eu/rethinking-masculinity-health-wellbeing-and-gender-norms-in-youth-work/
Funded by the European Union. Views and opinions expressed are however those of the author(s) only and do not necessarily reflect those of the European Union or European Commission. Neither the European Union nor the granting authority can be held responsible for them. Project number: 101195032
